Kai Aliukas paaugo, pasirodymai ant valgomojo kėdės tapo jo mėgstamiausiu užsiėmimu. Iš tiesų keista, nes tėvai reaguodavo labai keistai. Vieną kartą net sumokėjo jam penkiolika litų vien ta, kad jis neitų į tą valgomąjį bent vieną vakarą, nes bus atėję svečių.
Artistas iš prigimties
Kaip atsitiko, kad ant valgomojo kėdės buvo imti rengti tokie ypatingi pasirodymai? Pats Aliukas šito prisiminti jau negali, tačiau viską pasakoja jo tėvai. Sako, kad patys buvo kalti, nes iš pirmo vaiko norėjo išspausti kuo daugiau pinigų. Kai jis buvo mažas, patys išmokė ir dainų, ir eilėraščių. Kai išmokdavo kažką, jie duodavo Aliui kokių nors saldumynų arba kitokių dalykų, kuriuos jis tarsi neva užsidirbo, taip šauniai padainuodamas ar padeklamuodamas kokį nors Maironio eilėraštį. Berniukas valgomajame tą darydavo su didžiausiu džiaugsmu, nes, kaip ir dauguma mažų berniukų, nelabai mėgdavo valgyti jam įdrėbtą košę ar kažką kita. Jis tiesiog mielai ilsėdavosi ir leisdavo laiką žaisdamas prie savo žaislų dėžės, o kartais prie progos čia kažkokį pokštą iškrėsdavo.
Taigi, pasirodymai ant valgomojo kėdės pirmiausiai būdavo prieš šeimos narius, kurie to ir užsiprašydavo – mamą ir tėtį. Kadangi vaikai turbūt vaikystėje neturi scenos baimės, tai Aliukas pats panoro tai, ką išmokęs, demonstruoti ir didesnei auditorijai. Kėdė jam tapdavo scena, o aplink staliuką pietaujantys artimieji – didžiausiais gerbėjų ir fanų ratais. Taigi, jis dainuodavo ir deklamuodavo. Kai viską parodydavo, ką anksčiau išmokęs, tai imdavo ir savo kurti. Mažylis taip mėgaudavosi dėmesio, kad beveik nesuteikdavo progos svečiams normaliai pasikalbėti su tais, pas ką jie atėjo. Tada tėvams tekdavo imtis dar kitokių gudrybių ir padaryti kažką tokio, kad mažasis Aliukas eitų į savo kambarį, taip prasidėjo vaiko papirkinėjimas.
Pats nieko neprisimena
Dabar Alius sako, kad neprisimena šių keistų laikų, tačiau matė nuotraukas, kaip įrodymą, jog visa tai tikrai vyko. Taip pat turi nuotrauką ir tos valgomojo kėdės, ant kurios berniukas pasilypėdavo bei atlikdavo visus savo pasirodymus. Visgi, įdomu, kad dabar, nors Alius ir yra artistas, tačiau ant scenos lipti bijo beveik kiekvieną kartą. Gal nebijo, gal, kaip pats sako – jaučia tam tikrą jaudulį, tarsi prieš šokant parašiutu. Iš kitos pusės – tai panašu ir į tą jausmą, kai būni vienas su savimi, ir žinai, kad viskas galėtų įvykti, jeigu tik labai panorėtum.
Labai įdomus straipsnis :)) Niekada negali žinoti, ko tikėtis iš vaikų! Jie visada mus stebina! :)